Švęsti Naujuosius metus sausio 1 –ąją Lietuvoje ir visoje Vidurio Europoje – gana nauja tradicija. 45 m. prieš Kr. garsiajam Romos imperatoriui Julijui Cezariui įsakius, Aleksandrijos astronomai parengė naują dvylikos mėnesių Saulės kalendorių. Jame mėnesio pradžia sutapo su pirmąja mėnulio jaunatimi po saulėgrįžos, tad naujas laiko skaičiavimas pradėtas sausio 1-ąją. Pirmąjį mėnesį romėnai pavadino dviveidžio dievo Januso garbei Januarijumi. Dievas senuoju veidu žiūri į praeitį, jaunuoju – į ateitį, sieja dabartį su istorija. Tačiau Europai romėnų paveldas ilgus šimtmečius buvo nė motais: žemdirbiai metų darbus imdavo rikiuoti nuo pavasario, o didelių karalysčių, imperijų valdininkai metus skaičiuodavo nuo rudens, susumavę surinktas duokles.
Tai istorikas T. Narbutas savo darbuose aprašė vadinamąjį Gedimino skeptrą – kalendorinę lazdą, liudijančią, kad lietuviai turėjo savo originalų kalendorių. Joje nesunkiai suprantamais ženkliukais sužymėti dvylika mėnesių, kurių kiekvienas sudarytas iš trijų devyniadienių savaičių, atskirtų mėnulio fazių simboliais. Įdomu, kad pirmasis jų – balandis, tad metų pradžia laikytas pavasaris. Kaimo žmonės Naujuosius metus skaičiuodavo taip pat nuo gyvulių išgynimo (Ganiklio, Jorės, Jurginių šventės), nuo orės pradžios (Sietyno nusileidimo kartu su Saule), nuo paukščių parskridimo (Gandrinės šventės)
Po Lietuvos krikšto perkėlus metų pradžią į žiemą, ten nukeliavo ir pavasarį simbolizuojantis ženklas – susprogusių pumpurų šakelė. Tik jau nebe gluosnio, o jau amžinai žaliuojančių eglės, kadagio šakelė. Iš pradžių ji buvo tiesiog užkišama trobos palubėje už lubų sijos. Vėliau ten imta kabinti mažą eglutę, o greta ir iš šiaudelių sunarstytą „sodą“. Jo viduryje – raudonšonis obuolys, primenantis grįžtančią saulutę. Toks tad buvo Naujųjų metų simbolis senajame Lietuvos kaime. Naujametinės eglutės tradicija pas mus atkeliavo iš Vakarų Europos; pirmąją savo raštuose paminėjo Antanas Baranauskas, matęs ją 1846 m. Vainute. Tarpukariu paraginta ją puošti Lietuvos mokyklose. Lietuviui gražu eglutė, padabinta žvaigždutėmis iš šiaudelių ar nendrių, obuoliukais ir riešutėliais.
